celebssexymovie
pornozavr
torrent
 


Gytis Paškevičius » Naujienos
Solidus jubiliejus G.Paškevičiaus negąsdina (lrytas.lt)

Puikus garsas, neregėti vaizdo efektai, laiko patikrinti hitai ir dainos iš naujausio albumo – 50-metį atšventęs dainininkas Gytis Paškevičius trijų dešimtmečių scenoje sukaktį paminės trimis koncertais.

Spalio 4-ąją jubiliejų atšventęs šiaulietis dainininkas savo gerbėjams rengia išties įspūdingą šou – iš parodos bus atvežta naujausia apšvietimo įranga, koncertus įgarsins profesionalumu garsėjanti kompanija „Combo”, scenoje bus galima išvysti ir Kauno simfoninį orkestrą, ir berniukų chorą „Dagilėlis”.

„Buvo galima ir kokiuose nors kultūros namuose užsidegus tris žibintus pabrązginti gitara, bet norėjosi surengti kuo įspūdingesnį pasirodymą.
Tai – didelė rizika, tačiau tikiuosi, kad ji pasiteisins”, – prieš jubiliejinius koncertus Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose kalbėjo dainininkas.

– Kaip atšventėte 50-metį? – pasiteiravau G.Paškevičiaus.
– Bėgiodamas iš vieno interviu į kitą. (Juokiasi.) Tądien buvau Vilniuje. Iš pradžių kalbėjau televizijos studijoje, po to susitikau su kitais žurnalistais.
Šventė buvo vakare, kai grįžau namo ir atsisėdau prie šventinio stalo su šeima.

– 50 metų – daug ar mažai?
– Nei daug, nei mažai. Jei žmogus skirta nugyventi 50 metų, toks gimtadienis – daug. Jei skirta 100 metų – tik pusiaukelė.
Man gal ne pusiaukelė, bet jaučiuosi gerai – tvirtai stoviu ant plataus, tvirto ir susigulėjusio gyvenimo vieškelio.

– O 30 metų scenoje – sukaktis?
– Trys dešimtmečiai scenoje – labai daug. Net negaliu pasakyti, kaip tiek laiko išsilaikiau. Džiaugiuosi, kad kūrybiškumas dar neblėsta.
Jis priklauso nuo daugybės veiksnių. Išleidus naują albumą, prasidėjus koncertinei turnė, apie kūrybą nėra net kada galvoti. Tada būni tarsi tuščias.
Bet po kelių mėnesių galvoje jau ima kirbėti naujos melodijos. Minčių kyla ir klausantis muzikos, ir stebint gyvenimą.

– Pastaraisiais metais esate tarsi atsiribojęs nuo viešumos: nesirodote televizijos laidose, nešmėžuojate triukšminguose vakarėliuose, jus sutikti galima nebent koncertuose. Gal pabodo dėmesys ar laiką norite skirti prasmingesnei veiklai nei vadinamojo elito vakarėliai?
– Manau, kad savąją viešumo duoklę jau esu atidavęs, tad savo laiką galiu skirti šeimai, muzikai, draugams. Juk gyvenu iš muzikos.
Tiesa, dar buvau sutikęs dalyvauti „Žvaigždžių duetų” šou, bet susidūręs su jo virtuve nusprendžiau – man to nereikia. Visiems tai garsiai pasakiau ir, atrodo, suprato – nebekviečia.

– Karjeros pradžioje koncertavote su Laima Vaikule, turėjote progą užkariauti ir rusų palankumą. Nesigailite, kad grįžote į Lietuvą ir joje esate iki pat šiol?
– Oi, ne, tikrai nesigailiu. Nors mums tada sekėsi tikrai gerai, niekas nežino, kaip būtų buvę vėliau. Stengiuosi nežiūrėti atgal, tik į priekį. Juk niekas negali pasakyti, ar dirbdamas Rusijoje turėčiau tiek įkvėpimo.

– Ko išmokote iš neblėstančio populiarumo latvių žvaigždės?
– Su L.Vaikule dirbau ne kaip mokinukas. Buvau pasamdytas profesionaliai atlikti tam tikrą darbą. Bet išmokau nemažai.
Įsivaizduokite darbą, kai koncertuoji ne mažesnei kaip dešimties tūkstančių klausytojų auditorijai, o per dieną būna net trys koncertai!
Darbas tokiomis sąlygomis išmokė save patausoti, iškart neatiduoti visos aistros.
Iš pradžių dainuodavau iki užkimimo. Galiausiai teko praleisti du koncertus, nes dingo balsas. Taip nutiko ne dėl kokios ligos, o dėl nervinės įtampos.
Tokie dalykai neišvengiamai grūdina.

– Galėjote būti ir pradinių klasių mokytojas, bet įžengėte į profesionalią sceną. Kuris sutiktas žmogus davė didžiausią postūmį?
– Muzika man buvo artima nuo mažens, bet niekada nemaniau, kad iš tikrųjų tapsiu profesionaliu muzikantu.
Vienas pirmųjų ir didžiausių postūmių buvo pažintis su muzikos mokytoju Vytautu Greičiūnu. Jis mane pakvietė dainuoti į Šiaulių 8-osios vidurinės mokyklos ansamblį.
Grįžęs iš karinės tarnybos dirbau teismo ūkvedžiu, o po kelių mėnesių draugo vestuvėse susipažinau su grupės „Kertukai” vadovu Gediminu Jurgilu.
Vėliau sulaukiau skambučio iš „Oktavos” vadovo Mindaugo Tamošiūno.
Po poros metų grupė buvo pakviesta dirbti su L.Vaikule. Daug davė ir pažintis su Vytautu Kernagiu. Pamažu įsisukau į ratą, iš kurio išeiti labai sunku.

– Iš kur tokia jūsų ištikimybė gimtiesiems Šiauliams? Negi neturėjote pasiūlymų keltis į sostinę, išvažiuoti į užsienį? 
– Man Šiauliai – namai, iš kurių nesinori niekur keltis. Save galėčiau palyginti su Rusnės gyventojais. Pamario kraštą kiekvieną pavasarį apsemia vanduo, bet jūs pabandykit iškelti vietos gyventojus! Taip jau yra – vieni klajokliai, kiti – sėslūs.

– Ar iki šiol į gastroles vežiojatės meškeres, kad nutaikęs laisvesnį pusdienį galėtumėte pažvejoti?
– Ne, dabar visos meškerės sodyboje Zarasuose. Keista, bet išsipildė perspėjimas, kad sodybą perku ne sau ir šeimai, o jiems, savo draugams. (Juokiasi.) Prižiūrėti sodybą atima daug laiko, todėl pameškerioju rečiau.

– Koks didžiausias laimikis?
– Žuvų nefotografuoju, nuotraukų į žurnalus nesiunčiu. Nesu užsikrėtęs šiuo kultu. Man svarbiau smagiai praleisti laiką prie vandens. Save laikau ne žuvų gaudytoju, o žveju.
Vienas įspūdingiausių laimikių buvo kartu su bičiuliais pagautas 5,8 kilogramo starkis. Yra užkibusi ir daugiau kaip 9 kg lydeka.

– Kodėl rengiate tiktai tris koncertus – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių arenose? Nemanote, kad taip nuskriausite gerbėjus kituose miestuose?
– Daugiau koncertų surengti būtų pernelyg didelė rizika. Neseniai buvo Europos krepšinio čempionatas, žmonės išleido pinigus. O metų pabaigoje bus nemažai koncertų, atvažiuos grupių ir muzikantų iš užsienio.
Mūsų renginys bus didžiulis – vienu metu scenoje bus galima išvysti per 100 žmonių.

– Turite 18-metį sūnų Dominyką, 11-metę dukterį Urtę. Gal per jubiliejinį koncertą išvysime ir šeimos duetą?
– Ne, Paškevičių šeimos dueto tikrai nebus.
Lietuvoje ir be mūsų yra kam šeimomis dainuoti.
Mano vaikai užsiima kitkuo. Sūnus abiturientas, jam labiausiai rūpi mokslai, o penktokė duktė lanko šokių studiją.