celebssexymovie
pornozavr
torrent
 


Gytis Paškevičius » Naujienos
Gytis savęs nelaiko žvaigžde (skrastas.lt)

Kai ištariame „šiam pasauly visko būna“, ausyse pasigirsta gitaros akordai ir prikimęs Gyčio Paškevičiaus balsas. Jis neseniai atšventė dvigubą jubiliejų: 50 metų nuo gimimo ir 30 — nuo koncertinės karjeros pradžios.

Muzika — nuo devynerių

Gytis Paškevičius gimė 1961 metais spalio 4 dieną Šiauliuose. Devynerių jau brazdino gitara. Vėliau dainavo mokyklos chore. Gytį pastebėjo vienos mokyklos estradinės muzikos ansamblio vadovas.

— Kaip šventei savo gimtadienį?
— Nesureikšminu jubiliejaus. Jų galima sugalvoti dar daugiau. Mano pirmoji grupė „Oktava“ įsikūrė prieš 25 metus, o mokyklos šokiuose grojau jau 1976 metais. Gimtadienis? Tiesiog pavakarieniavome su šeima. Mano koncertinis turas po didžiųjų miestų arenas — tarsi gimtadienio ir kūrybinės veiklos sukakties paminėjimas. Nenoriu baliaus. Noriu kažko prasmingesnio.

— Ar koncertų maratonas nevargina?
— Tai velniškai atsakingi koncertai. Dainuosiu kartu su Kauno simfoniniu orkestru, Šiaulių berniukų choru „Dagilėlis“, talkins kapela “A“ iš Klaipėdos. Tai bus savotiškas naujo albumo “Laiko traukiniai“ pristatymas.

— Ar tai reiškia, kad Gytis įrašė naujų dainų, kurios pakeis „Šiam pasauly“, “Mylėk mane“?

— Retas žino, kad daina „Mylėk mane“ sukurta ne 1994-aisiais, kai pasirodė pirmieji mano albumai, o sovietinėje armijoje, Rusijos šiaurėje. Vieniems artimieji siuntė bananus ir lašinius. Mano draugas Arvydas Jonušas pluoštais siųsdavo poeziją, o aš skambinau gitara ir kūriau melodijas. Albume yra ir naujų dainų. Ir tokių, kurių niekas negirdėjo.

— Kada Šiauliai ir Lietuva sužinojo apie tave?
— 1993 metais Šiauliuose, „Tango“ studijoje, įrašėme savo pirmąjį albumą “Winner“. Aurelijus Silkinis pakvietė filmuotis televizijoje.

Šiauliai yra gerai

Gytis su žmona Rugile augina devyniolikmetį Dominyką ir vienuolikametę Urtę. Dainininkas stengiasi šeimai skirti kuo daugiau dėmesio. Daug laiko praleidžia drauge savo sodyboje Zarasų rajone, bet visada gyvena Šiauliuose.

— Ar neplanuoji išvykti iš Šiaulių?

— Šiauliai yra puikus miestas. Bloga darosi nuo tų, kurie jaučiasi vertingesni dėl to, kad gyvena Vilniuje. Visi esame kilę iš provincijos. Žmonės yra skirtingi. Kosmopolitai gerai jaučiasi bet kurioje pasaulio šalyje. Aš negaliu net iš savo miesto išvykti. Daug kas galvoja, kad gyvenu Vilniuje, nors niekada nepalikau Šiaulių. Kartais darosi apmaudu, kad talentai šalies pakraščiuose turi mažiau galimybių tik dėl to, jog negyvena Vilniuje.

— Gal tu patriotas?
— Visi, kurie iki šios dienos neišvyko iš Lietuvos — tikri kantrūs patriotai. Nenorėčiau dabar būti politiku, nes ta įstaiga, kurioje jie dirba, nekelia pagarbos. Nelabai suprantu ir rinkėjų. Kai žmogus eina pas gydytoją, jis išsiaiškina, kad patenka pas geriausią. Kai eina balsuoti, jau nemąsto, ką renka. Kodėl pas mus kitaip nei Švedijoje? Ten politikas „išnarstomas“ prieš rinkimus, o pas mus — tik po rinkimų sužinome apie seimūnų teistumus.
Seniau žmonės vaikus vesdavo į cirką pasilinksminti. Dabar galima nuvesti į Seimą arba įjungti televizorių.

Karjera — tiesi linija
G. Paškevičius geriausiai buvo įvertintas per 1995-ųjų „Bravo“ apdovanojimus. Nuo to laiko jis dainavo ir negausiems žiūrovams kavinėse, ir daugiatūkstantinėms minioms su Laima Vaikule.

— Kaip nubrėžtumei savo karjeros kreivę?
— Tiesi linija su nedideliais pavingiavimais. Visada taip buvo — vieniems patinki, o kitiems nelabai. Nesistengiau kažkam įtikti. Dainavau tai, kas patinka man. Gal dėl to gerbėjų pulkas beveik nesikeičia. Pastebėjau, kad mano nuomonė apie dainą klausytojui nieko nereiškia. Jei man daina pasirodė labai gera, tai klausytojui — nelabai. Jei daina man atrodo prasta, publikai ji tampa šlageriu.

— Ar tavęs neužmiršo televizija?
— Kartais atrodo, jog kai kurie atlikėjai tik ir laksto iš vieno kanalo į kitą. Manau, kad jie tiesiog neturi darbo.

Per savo jubiliejų pajutau, ką reiškia „gyventi“ televizijoje. Niekam kitam nelieka laiko. Kai manęs nefilmuoja kameros, aš groju koncertų salėse ir užsakomuose koncertuose. Dirbu — tai mano pragyvenimo šaltinis.

— Nemėgdavai „popso“. Gal su metais keičiasi skonis?
— Nemaišau profesionaliosios ir „šlykščiosios“ pop muzikos. Pastaroji yra tiesiog kičas. Pastebėjau, kad tokie pigūs atlikėjai rimtose valstybėse nepatenka į šalies televizijos kanalus. Kičas skirtas regioniniams kanalams. Jei nori į platesnius vandenis, turi būti to vertas.

— Kaip planuoji tolimesnę savo karjerą?
— Dainuosiu, kol pajėgsiu. Mano koncertai — ne spalvingi šou elementai, o muzika ir dainos. Yra muzikiniai stiliai, kurie neprisiriša prie dainininko išorės. Džiazo atlikėjai kartais dainuoja ir groja iki gilios senatvės. Įdomu, kaip senatvėje atrodytų tos „pop“ žvaigždutės, kurios žiūrovą dabar žavi ne dainų tekstais, o kūno formomis.

Apie nemokamą kultūrą


Ilgametė G. Paškevičiaus patirtis suteikia teisę apžvelgti visą šalies muzikinę raidą. Deja, dainininkas tvirtina, kad nuo latvių ir estų estrados gerokai atsiliekame.

— Ar tobulėja Lietuvos muzikinis pasaulis? O gal stovime vietoje?

— Atgavę nepriklausomybę labai susirūpinome ekonomika, tačiau pamiršome meninius dalykus. Lietuvoje į estrados meno puoselėjimą buvo žvelgiama neatsakingai. Štai džiazą ir klasiką globojome aukščiausiu lygiu. Mokame pinigus už „negyvus“ koncertus, žavimės dirbtinėmis žvaigždėmis. Jei Rusijoje organizuoji solinį koncertą, turi dainuoti gyvai. Kiek žvaigždžių užgestų Lietuvos estrados padangėje, jei tokie įstatymai būtų Lietuvoje? Man dainavimas pagal fonogramą primena virtualų seksą, arba svajonių mašiną paveikslėlyje.

— Ar dažnai koncertuoji užsienyje?
— Aplankiau nemažai Europos šalių, Ameriką. Užsienio lietuviai niekada neįkalbinėja koncertuoti už dyką ir visada laukia. O Lietuvoje! Nesuprantu nemokamų renginių, tokių, kaip Šiaulių dienos. Nors po penkis litus žiūrovai susimokėtų... Pamato visus dainininkus per vieną vakarą ir į koncertus nebevaikšto. Kita vertus, aparatūra ir scena nuomojama už pilną kainą, o atlikėjas kažkodėl turi dirbti už dyką.

— Gal kartais atsisakai koncertų?
— Jei labai nenoriu, pasakau kosminę kainą. Tiesa, kartą užsiroviau — sutiko. Teko sukandus dantis koncertuoti, tačiau honoraras viską atpirko.

— Ar dar aplankai savo vaikystės mokyklą — dabartinę Gegužių progimnaziją?
— Tikrą vaikystę turi neklaužados. Ateina laikas, ir jie pajunta dėkingumą mokytojams. Jei tik turiu laiko, visada koncertuoju savo mokykloje. Man muzika visada buvo gyvenimo dalis. Savęs nelaikau žvaigžde. Taip pat nenoriu, kad mane kas nors taip vadintų. Esmė — sėdėti savo rogėse ir dirbti savo darbą.


Alvydas JANUŠEVIČIUS, Šiaulių kraštas