celebssexymovie
pornozavr
torrent
 



Akacijų alėja » Apie dainuojamąją poeziją
Vytautas Kernagis, dainuojamos poezijos atlikėjas ir autorius, režisierius, laidų vedėjas

1976 metai. Kauno profsąjungų kultūros rūmų salė sausakimša. Tarp eilių ir pasieniais stovi susigrūdę žmonės. Atidarytos galinės durys - taip pratęsiama auditorija. Karšta klausytojams, karšta dalyviams. Jau daugiau kaip keturias valandas vyksta koncertas. Skamba naujos, niekur negirdėtos dainos, atliekamos pritariant gitarai, kartais - smuikui, fleitai, fortepijonui. Jauni veidai salėj, jauni veidai scenoj. Kiekvieną atlikėją pasitinka ir palydi ovacijos.

Pagaliau koncerto organizatorius ir vedantysis kompozitorius Giedrius Kuprevičius dėkoja žiūrovams bei dalyviams ir kviečia visus vėl susitikti kitų metų Kauno muzikinės savaitės „Politinės dainos“ koncerte, j kurį turbūt bus dar sunkiau gauti pakvietimus, negu šiemet. Pavargę, bet maloniai susijaudinę, visi skirstosi namo. Pasibaigė ne vien koncertas. Pasibaigė kol kas vienintelis respublikos „bardų“ bei „menestrelių“ suėjimas. Suėjimas, kuriame jie dainavo juos (ir ne tik juos) jaudinančius dalykus. Dainavo, kaip kas mokėjo, bet visa tai buvo tikra, ir turbūt todėl puspenktos valandos trukęs koncertas neatrodė nei ilgas, nei nuobodus.

Tai kas gi tie šių dienų „trubadūrai“ ir ką jie daro, kad jų koncertai kelia tokį, sakyčiau, nekasdieninį susidomėjimą?

Iš kuriančių (ir atliekančių) savo dainas respublikoje pirmiausia išskirtini šie žmonės: Vilniuje - Zita Povilėnaitė, Vytautas Babravičius, Arūnas Blušius, Romas Gyžys ir Marijus Šnaras, Kaune - Gintarė Jautakaitė ir Alfredas Kukaitis, Šiauliuose - beveik visur iškovojantis publikos prizus Virgis Stakėnas. Daugelis jų atlieka savo dainas, pritardami vien akustinę gitara. Kai kurie (A. Kukaitis, V. Stakėnas ir M. Šnaras) pasitelkia, kaip minėta, smuiką, fleitą, lūpinę armonikėlę Ir kitus „smulkiuosius“ instrumentus.

Taigi dainuojamoji poezija. Kas tai per žanras? Turbūt aišku, kad nuo paprasto (nors ir labai gero) poezijos skaitymo ji skiriasi jau vien tuo, kad yra dainuojama. O nuo dainos (artimiausia išraiškos priemonėmis jai yra estradinė daina)? Pagrindinis skirtumas tas, kad dainuojamosios poezijos atlikėjas pirmenybę teikia žodžiui, o ne muzikai (skirtingai turbūt nuo visų kitų muzikinių žanrų). Muzika jam reikalinga tik tam, kad galėtų emocionaliau ir savičiau perteikti eiles. Kartais grojami muzikiniai (net nemaži) intarpai tik paryškina prieš tai buvusį ar po to einantį tekstą .

Taigi pagrindinis skiriamasis dainuojamosios poezijos bruožas yra minties, išreikštos žodžiais, pirmumas. Be to, yra dar keletas esminių žanro požymių. Trumpai apie juos.

Eilėraštis, įvilktas į muzikinį rūbą, tarytum nusimeta bereikalingo intymumo bei subjektyvumo šydą, tampa demokratiškesnis, suprantamesnis (šiaip kur susitikę žmonės bene dažniau užtraukia dainą, negu vienas kitam skaito kad ir geriausių poetų eiles). Eilėraštis, tapęs daina, kažkaip natūraliau, paprasčiau, bet kartu ir giliau smelkiasi į širdį. (Antano Strazdo ir Prano Vaičaičio eilės liko liaudyje daugiausia kaip dainos, o Antanas Vienažindys tiesiog rašė dainas ir pats jas traukdavo, pritardamas armonika).

Dainuojamosios poezijos atlikėjas dainuoja be tradicinio balso pastatymo, o tai leidžia jam išgauti daugiau natūralių ir gyvenimiškų spalvų, perteikiant pasirinktą eilėraštį. Todėl  neatsiranda jokio barjero tarp jo ir žiūrovų (kaip dažniausiai atsitinka, kai bel canto maniera dainuojamos liaudies dainos. Gražu, bet ar nuoširdų?). Aišku, labai svarbu balso tembras, diapazonas, artikuliacija ir kt.

Dainuoti poeziją gali tas, kas turi klausą, mėgsta ir supranta eilėraščius. (Beje, mūsų respublikoje šiuo metu šį žanrą propaguoja tik jaunimas. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir nusipelnęs artistas Stanislovas Rubinovas — bene vienintelės išimtys.) Be to, dažniausiai sau pritariama gitara, tuo demokratiškuoju šiais laikais visame pasaulyje paplitusiu instrumentu. Jaunas žmogus scenoje dainuoja taip, kaip kalba, naudoja išraiškos priemonių minimumą, jo apranga gyvenimiška (o ne estradiškai puošni, kaip kituose žanruose). Tai „savas žmogus“ scenoje, žmogus iš publikos. Ką jis daro, nejučia tampa visų ir kiekvieno savastimi.

Dainuojamoji poezija (bent jau mūsų respublikoje) yra labai individualus žanras, kadangi visi anksčiau paminėti jos atlikėjai dainuoja tik savo kūrybos melodijas (prieš kelerius metus naudota ir gana daug savos kūrybos tekstų, dabar daugiausia pasitelkiama gerų poetų kūryba, nors, pavyzdžiui, Virgis Stakėnas bei Marijus Šnaras ir toliau patys kuria tekstus). Vadinasi, akivaizdi labai stipri saviraiškos tendencija, o iš to - ir savita poezijos interpretacija.

Kodėl žmonės eina klausytis skaitovo? Juk galima knygutę namie pačiam pasiskaityti... O mes vis tiek einame j susitikimus su Monika Mironaite, Laimonu Noreika, Ramučiu Rimeikiu ir kitais mūsų mėgstamais skaitovais. Matyt, mus traukia konkretaus žmogaus interpretacija, jo poezijos „matymas“. (Turbūt dar ilgai nei aš, nei kiti buvę koncerte neužmirš S. Jurskio. Atmintyje liko ne tiek A. Puškino ar A. Volodino eilės, nors jos, aišku, puikios, kiek netikėtas jų perskaitymas, netikėta, bet todėl dar įtikinamesnė jų interpretacija). Jeigu to nėra, skaitovas atlieka tik „kalbančio popieriaus“ funkciją. Dainuojamoj poezijoj, pasitelkus muziką, eilėraščio suvokimas, jo interpretaciją gali tapti dar įtikinamesnė, įdomesnė. Tai jau priklauso nuo atlikėjo individualybės. Žodis, jo interpretavimo paprastumas, nuoširdumas, mano nuomone, yra pagrindiniai dainuojamosios poezijos bruožai. Tai meninė žanro pusė. O  dabar  apie  visuomeninę.

Neatskiriama dainuojamosios poezijos dalis (tiksliau - viena jos šaka) yra politinė daina. Apie jos atlikėjus užsienyje bei populiarumą nereikia nė kalbėti. Gitara kovoja. Ir tai, kad visi aktyvesnieji mūsų respublikos dainuojamosios poezijos atlikėjai dalyvavo kauniškių renginyje, o kai kurie ir toliau (Alfredas Kukaitis dainavo Maskvoje, Virgis Stakėnas tapo Latvijoje vykstančio politinės dainos festivalio laureatu, Zita Povilėnaitė pasiekė net Bulgariją, o Vytautas Babravičius - Suomiją) - pasako, manyčiau, daug. Politinė daina - ne vien karo ir taikos problemos. Minėtame studentų politinės dainos festivalyje, vykstančiame Rygoje, Sverdlovsko politechnikos instituto studentai atliko dainuojamosios poezijos, pantomimos bei šviesų kompoziciją „Saugokime architektūros paminklus„. Kitos broliškos respublikos kolektyvas parodė spektaklį pagal Lenino premijos laureato Eduardo Mieželaičio „Žmogų". Taigi temos ir problemos įvairiausios, o už jų matyti jauno žmogaus su gitara (dar taip neseniai buvusio mūsuose abejotinų vertybių simboliu) pozicija ir įsitikinimai.

Ir dar vienas, mano manymu, tikrai svarbus dainuojamosios poezijos bruožas, taip sakant, švietėjiškas. Dainuodami gerą poeziją (o dažnai taip ir daroma), mes ją platiname, propaguojame. Kai matai labai susidomėjusius ir susikaupusius aštuntokų ar devintokų veidus, kai kultūros namuose po susitikimo prieina pagyvenęs žmogus ir sako: „Labai dėkui. Tokių dainų mes dar negirdėjome", pasidaro ir šviesiau, ir nuovargis bei rūpesčiai traukiasi į šalį. Beje, ne visi, nes jų dainuojamoji poezija užtektinai turi. Visų gal ir neverta iškloti, tačiau porą svarbiausių prisiminti ne pro šalį.

Pagrindinė  dainuojamosios   poezijos  atlikėjų  bei jos mėgėjų  pokalbių tema - žanro  populiarumas,  naudojant masiškiausias informacijos priemones - radiją, televiziją, plokšteles, nes   dainuojamoji  poezija yra specifiška kitų muzikinių žanrų fone ir tuo, kad kai kada sunkiai užrašoma  natom, (šio stiliaus dainose, kaip minėjau, reikšminga intonacija ir pan. Lygiai  taip pat negalima  užfiksuoti   popieriuje skaitovo meno – lieka vien eilėraščio žodžiai. Tiesa, skaitovai susilaukia recenzijų, o mūsiškis žmogus kol kas apeinamas ir literatūros, ir muzikos, ir teatro kritikų). 

Dainuojamoji poezija geriausiai  jaučiama tik gyva arba iš įrašų (plokštelėse bei magnetofono juostose). „Gyvą"  atlikimą dar mes šiaip taip patys susiorganizuojame - koncertai aukštosiose mokyklose, Teatro draugijoje, vakarai bei susitikimai, organizuojami Rašytojų sąjungos Grožinės literatūros propagandos biuro, Knygos bičiulių draugijos renginiai ir, aišku, Kauno  „Politinė  daina“ (nors  dabar jos pavadinimas pasikeitė,  bet  esmė   liko  ta  pati). Tačiau  tai,  kaip minėjau,  vien  mūsų  entuziazmo  bei kompozitoriaus  Giedriaus Kuprevičiaus geros valios vaisiai. O mechaniniai   įrašai? Plokštelių studija kol kas įrašė vienintelį autorinį diską.  Radijas, televizija  dainuojamąja    poezija dar nesusidomėjo. O kur, jei ne radijo, televizijos laidose  jaunimui  propaguoti šį tikrai jaunatvišką žanrą? Juk eterio bangomis atskirai skamba ir poezija, ir muzika, ir estradinės dainos, todėl  nesinori  tikėti,  kad tokiam kukliam, bet įdomiam dalykui neatsirastų  vietos. Tuo labiau, kad mūsų šalyje su pasisekimu leidžiamos Mikaelo Tariverdijevo, Bulato Okudžavos, Žanos Bičevskajos, Jelenos Kamburavos bei kitų šio žanro kūrėjų ir atlikėjų plokštelės. O koncertai, kuriuose jie dalyvauja, visada sukelia gyvą atgarsį.

Antroji problema: reikia dainuojamosios poezijos klubo. Atsižvelgiant į žanro populiarumą bei jo teigiamas (ypač auklėjamąsias) savybes, reikalingas lyg ir koks dainuojamosios  poezijos centras, kuris sutelktų to žanro entuziastus. Graži pradžia  padaryta Kaune - prie Spalio 50-čio dirbtinio pluošto gamyklos veikia Jaunimo muzikos studija, kuriai vadovauja Lietuvos TSR nusipelnęs artistas  Stanislovas Rubinovas. Studija jau spėjo atkreipti specialistų bei jaunimo dėmesį, apie ją buvo kalbėta ir Lietuvos LKJS XIX suvažiavime. Vadinasi, tokio tipo muzikiniai centrai gali ir, matyt, turi egzistuoti.

Ko reikėtų klubui? Pradžiai - nedidelės, poros šimtų vietų salės, kur galėtų vykti susitikimai, pokalbiai, parodos, diskusijos, rečitaliai ir t.t., bei lėšų  minimumo įsigyti šviesos ir garso stiprinimo  aparatūrai. Klubui, tikriausiai, neatsisakytų patalkinti kūrybinės sąjungos bei draugijos. Turbūt neliktų nuošaly ir komjaunimo miesto komitetas. O ateity (ko nepasvajoti?!) toks klubas, kuriame darniai sugyventų pantomima  ir dailė, muzika ir poezija, būtų pastovi salė ir scena, galbūt net pastovi trupė, galėtų sudaryti jaunimo nekantriai laukiamo estrados teatro branduolį. Entuziazmo, man atrodo, užtektų.

Kalbėjau apie man labiausiai rūpimus dalykus, bet nesiūlau visur ir visada mylėti vien dainuojamąją poeziją. Gera roko stiliaus daina kartais reikalingesnė už ramią baladę. Mėgstu įvairius stilius ir žanrus, bet tik viena sąlyga - turi būti geros eilės ir atlikėjas, kuris jomis tikėtų. O tada jau - aranžuotės ypatumai, balso tembras, išraiškos priemonės (šviesos, judesiai, skaidrės ir t. t.).

Tuos, kuriuos savo samprotavimais neįtikinau, kviečiu į mūsų koncertus. Savaip, vaizdžiau tęsim pokalbį. Viliuosi, pasak amerikiečių protesto dainų atlikėjo Vudro Vilsono Gatrio, jog kada nors sužinosime, kad mūsų dainos buvo mažutės natos vienos didžiulės dainos...

„Nemunas“ 1978 m. Nr. 8