|
Akacijų alėja » Apie dainuojamąją poeziją
| Virgis Stakėnas, atlikėjas, prodiuseris, festivalio signataras | 2011-05-30 |
Dainuojamoji poezija Lietuvoje užgimė startuojant praėjusio amžiaus
aštuntam dešimtmečiui šalia labai cenzūros prižiūrimos estrados. Atsirado
jaunimo, kuris norėjo groti gitaromis, norėjo dainuoti ir taip išreikšti save,
buvo imlūs Vakarų jaunimo judėjimo atgarsiams. Beveik visi šitie jaunieji
nenuoramos gitaristai klausėsi tuomet nors ir slopinamos specialiais
trukdžiais, bet per kažkokį stebuklą prieinamos vienintelės Vakarų stoties -
„Liuksemburgo“ radijo, kiaurą parą transliavusio tuomet populiarią muziką.Jaunimas tuomet buvo neturtingas, garso magnetofonus turėjo nedaugelis, netgi, galima sakyti, vienetai. Tik vėliau atsirado tokios tarybinės radijo technikos garsenybės kaip „Aidas“, „Vilma“ ar „Daina“, kuriais netgi buvo galima įsirašinėti muziką. Gitara tuomet simbolizavo labai daug: tai buvo ir ginklas, ir muzikos instrumentas. Vienišas muzikantas, liesdamas gitaros stygas, mušdamas ritmą koja, galėjo įsivaizduoti, jog groja su grupe ar net dar daugiau - su ištisu orkestru!
Be abejo, jaunimui didžiulę įtaką turėjo tokios sunkiai pasiekiamos grupės kaip "The Beatles", "The Rolling Stones". Šeštojo dešimtmečio pabaigoje - septintojo pradžioje mūsuose gitaristas, išėjęs prieš žmones su gitara ir dar NET NEUŽGAVĘS STYGŲ, jau buvo didvyris.
1971 metais Lietuvos kino studijoje režisierius A. Araminas pastatė „Mažąją išpažintį“. Filmas iš karto tapo labai populiarus. Kodėl? Juk filmų apie jaunimo gyvenimą, problemas būta ir anksčiau, bet dar niekada taip nešturmuotos bilietų kasos. Filmo sėkmę lėmė tai, kad pirmą kartą nesuskambo pamokslautojo tonas, pirmąkart alternatyvaus personažo Beno paveikslas tapytas ne tamsiomis spalvomis. Filmas tapo lyg ir aštuntojo dešimtmečio pradžios jaunimo manifestu. Ir dar. Beną, įdomų kampuotą vaikiną, maištingą paplūdimio ir gyvenimo sielų gelbėtoją vaidino Vytautas Kernagis. Ir ne tik vaidino. Tuomet Konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros studentas savo dainomis sužavėjo visų Lietuvos vaikėzų ir mergiščių širdis.
Tai buvo nežinomo muzikanto savamokslio (gal net ne muzikanto) iš gatvės, paprasta akustine gitara pritariančio savo, labiau rečituojančiam, negu dainuojančiam balsui, kūryba. Efektas fantastinis. Visi puolė į muzikos instrumentų parduotuves, išpirko gitaras, pradėjo groti neįmantrias, bet nuoširdžias filmo dainas. Visi norėjo susitapatinti su Benu. V. Kernagis tapo žvaigžde.
Vieni šį žanrą vadino skoliniais iš rusų - „gitarinė daina“, „autorinė daina“, kiti - skoliniais iš lenkų - „dainuojamoji poezija“ ar skoliniais iš tolesnių Vakarų - „bardai“, „trubadūrai“, „minezingeriai“. Treti, tiesiog įvardydami technologiją, vadino „dainų autoriais ir atlikėjais“ (Virgis Stakėnas, pats praėjęs visus tuos atradimų ir praradimų ratus, siūlo gražų lietuvišką žodį - dainius).
Nuo šiol tada bet kuris, nebūtinai studentiškas renginys, jeigu jame savo balades atlikdavo tuometiniai studentai - kaimo mechanizatorius, vėliau žurnalistas Vytautas Babravičius, filologas Alfredas Kukaitis, aktorius, vėliau dar ir režisierius Vytautas Kernagis, matematikas Romas Gižys, psichologė Zita Povilėnaitė, muzikantas Marijus Šnaras, pradžioje medikas, o netrukus pedagogas Virgis Stakėnas susilaukdavo sėkmės. Netgi anšlago. „Dievo pateptųjų“, buvo ne tik šis septynetas. Dar gal trigubai tiek įvairių institutų, kursų, bendrabučių, kiemų, cechų, mokyklų, klasių lokalinių lyderių su gitaromis jaunatviškose rankose šiaušė gretimose scenose - sceniukėse.
„Šnabždukus“ (kažkoks pašaipūnas taip pakrikštijo dainuojančius poetus ir jų draugus) pagaliau įsileido ir „dvaras“ - reprezentaciniai Vilniaus Meno darbuotojų rūmai. V. Kernagis, jau Maskvoje GITIS studentas neakivaizdininkas, būsimasis estrados režisierius gimtuose Aktoriaus Namuose su naujuoju žanru supažindino ir Melpomenės tarnus.
Lietuviškos neakademines muzikos vasaros olimpo Palangos estradinės muzikos festivaliuose „Baltijos jaunystė“ vis to paties V. Kernagio iniciatyva, bent po vakarą skambėdavo bardų balsai. Laikas ėjo... Vien pats vaikino su gitara įvaizdis jau nebegarantavo sėkmės. Vieni autoriai ir atlikėjai, baigę mokslus (arba juos metę), pasirinko kitas, jų manymu, prestižiškesnes muzikos sritis - vis dar draudžiamą ir todėl tokį geidžiamą roką, minias į sales traukiančią saldžią popmuziką ar nepopuliarią, bet užtat elitinę, akademinio muzikavimo sceną. Kiti paskendo kasdienybės rutinoje, šeimos problemose, buityje, treti „surimtėjo“ - nuleido inkarą ramiame valdiškos tarnybos užutekyje, ketvirti tiesiog nusigėrė. Nebūtinai prapuolė visa ta „šaunioji septyniukė“ ir visas lydintis „7 x 3“ pulkas, bet... salių šeimininkai vis dažniau atsakydavo „ne“. Ir bardų vedliai nutilo.
Plačiajame pasaulyje tokia muzika vadinama folk, tik šito, žinoma, nereikia painioti su folkloru, kitaip tariant, liaudiška muzika. Lietuvių folkloras ir lietuvių folk muzika yra du skirtingi dalykai. Bet pavadinimas folk vartojamas dėl to, kad terminas „dainuojamoji poezija“ yra pernelyg gremėzdiškas (ar egzistuoja šokamoji poezija, valgomoji poezija, miegamoji poezija?). Kernagis pasiūlė terminą „dainų autoriai ir atlikėjai“ (amerikiečiai turi panašų terminą „singer-songwriter“). Stakėnas prisimena Kanadą, kur jam teko apsilankyti kavinukėje „Vienas“. Joje keli muzikantai (bet po vieną!) visą vakarą linksmina ir stebina publiką (Lietuvoje kol kas nėra nieko panašaus), grodami bet kokiu instrumentu. Vienas vyrukas visą vakarą labai įdomiai grojo pjūklu. Taigi tokius asmenis irgi galima laikyti savotiškais bardais.
A. Valinskas sumanė organizuoti grožio konkursą nelaisvėj. Prieš penkiolika metų po koncerto Marijampolės kalėjime Virgiui kilo sumanymas įrašyti kalinių dainas: pervažiuoti per kalėjimus, sudainuoti pačiam, paskiau į magnetofoną susirašyti kalinių atliekamas dainas. Šios idėjos jis iki šiol neatsisako, bet tam reikia gero rėmėjo, gero prodiuserio, žmonių geranoriškumo. Tai viena iš daugelio idėjų, koks dainavimas pritariant gitarai yra populiarus.
1978 metais Šiaulių miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ pasirodė skelbimas: „Žmonės, grojantys, kuriantys ir dainuojantys, kviečiami burtis prie Šiaulių kultūros rūmų, į dainuojamosios poezijos ir muzikos būrelį.“ Taip pradėjo moduliuotis dainuojamosios poezijos studija.
„Per aštuonerius metus dalyvavome daugybėje renginių, - prisimena Virgis Stakėnas. - Virš šimto penkiasdešimt žmonių, daugiau ar mažiau sėdėjusių šiame naujajame dainuojamosios poezijos lopšyje, privertusių suklusti net atsitiktinį žiūrovą. Drįsčiau sakyti, kad mūsų studija sukėlė antrąją dainuojamosios poezijos bangą. Vienu metu netgi buvo kelios studijos sudėtys, taip mes galėjome vienu metu pasirodyti keliose vietose. Vėliau studijos nariai moksleiviai baigę mokslus išvažiavo studijuoti į kitus miestus, o baigę Šiaulių institutą išvažiuodavo dirbt į rajoną. Jie ten nesėdėjo rankų sudėję, kažką darė, kvietėsi mokytojus, kūrė būrelius, todėl galima sakyti, jog išliko minties tęstinumas. Ši sėkla dauginosi. Kiti studijos nariai pradėjo patys savarankiškai muzikuoti. Pranas Trijonis (grupės „Jonis“ lyderis), Vadimas Kamrazeris (grupių „Vairas“ ir „En-den-du“ vadovas), Ilona Papečkytė, Saulė (Laurinaitytė), Romas Naidzinavičius ir kiti, nors sunkiai, bet pradėjo savo asmeninį muzikanto kelią, ir tame kelyje sugebėjo įsitvirtinti. „Keistuolių“ teatro senbuviai - aktoriai Darius Auželis, Ilona Balsytė buvę studijiečiai. Paulius Arlauskas, Artūras Šlipavičius, Aleksas Andriuškevičius Vita Žabarauskaitė - žinomi dailininkai. Arnoldas Simėnas, vienas iš įdomių studijos žmonių, išvažiavo į Panevėžį, vadovavo mokyklai, vėliau buvo laikraščio redaktorius, dabar vėl - meno vadybininkas. Audrius Astasevičius Šilutėje vadovauja mokyklai. Nė vienas iš jų nenumetė gitaros, brandino tą mintį, nors nebūtinai lipo į sceną. Aukštosiose mokyklose atsigavo studentiškos dainos festivaliai.
Antrajai dainuojamosios poezijos bangai būtų galima priskirti Vytauto Kernagio „Dainos teatrą“. Vytautas Kernagis, vienas lietuviškojo folko pionierių, po ilgų ieškojimų pagaliau subūrė savo grupę. Pakvietė į komandą puikų aranžuotoją melodijų kūrėją Andrių Kulikauską, kuris jau buvo vadovavęs filharmonijos ansambliui „Vilniaus aidai“, Marijų Šnarą, taip pat pirmosios bangos bardą, ir ši grandis laikėsi ant vienos ašies. Buvo mėginama vaizdais ir veiksmais įprasminti muziką. Debiutinė „Dainos teatro“ programa „Kur giria žaliuoja“ daugiausia buvo užpildyta lietuvių bardų (dainių) kūryba - išplėtota, orkestruota, profesionaliai pritaikyta atlikti dideliam sąstatui. Reikia pasakyti, jog antrojoje savo programoje jis jau nesiryžo taip plačiai grįžti prie buvusio žanro. Salės nebežadėjo anšlagų, nors į Vytauto Kernagio koncertus klausytojai dar ėjo. „Dainos teatrui", kaip filharmonijos vienetui, reikėjo suktis iš padėties, būti ekonomiškai naudingam, groti tam, kad pritrauktų klausytoją ir išlaikyti biurokratinį aparatą. Kernagis buvo žiaurus ir atviras. Kitoje „Dainos teatro“ programoje jie vaidino apsirengę ligonių pižamomis, o scena atrodė tarsi - „durnyno“ palata. Tai buvo tiesos sakymas: visi juokėsi iš kvailiojančių muzikantų, o tuo pačiu kartais nė neįtardami) ir iš pačių savęs. Kernagis buvo Didis Juokdarys, galėjęs sakyti pačiam Carui, kad šis nuogas. „Dainos teatro“ dainos dar ir dabar neretai nuskamba Lietuvos komerciniame radijuje. O juk „Dainos teatro“ ištakos - kabaretas „Tarp girnų“, M.Suraučiaus komanda, kuri padėjo Kernagiui bliuzuoti ironiškas dainas, naujoviškai transkribuoti Dolskį. „Dainos teatras" yra savotiškas fenomenas lietuvių kultūroje. Tarsi bandymas nutiesti tiltą tarp dainuojamosios poezijos ir estradinės muzikos.
Kaip negalima pasirinkti tėvų, taip negalima pasirinkti ir gyvenimo laiko. Laikas yra toks, kokį gyvename. Mums lemta išvysti revoliuciją. Ne fizinę, o dvasinę, emocinę, jausminę. Ir visą tai turi įvykti. Dar 1985 metais Vilniuje garsiajame „Lituanikos“ festivalyje grojo britų grupė "Pop Will Eat Itself" („Popsas pats save suvalgys“). Paklausius grupės narių, ką reiškia jų grupės pavadinimas, jie tik nusijuokė ir atsakė: „Patys pamatysit!“ Taigi reikia pereiti per tuos dvasinius kataklizmus, perplaukti primityvios vestuvinės estrados „bumčikų“ vandenyną, kad įkvėptum gaivios akustinės muzikos oro. Geras devizas: „Laikas - geriausias teisėjas!"
Žmonės, kurie norėjo groti, niekur nedingo. Užaugo visiškai nauja karta, kuri taip pat norėjo brazdinti gitaromis. Vakaruose mūsiškius labai stebino susidomėjimas akustine muzika. Vytautas Kernagis išleido puikiai perkamą albumą pavadinimu „Akustinis“ su tom pačiom senom dainom, visiems iki skausmo žinomom. Atsirado klubų, kurie labai gerai šitą muziką priėmė. Tarkim, Palangos „Anapilis“ - medinis namas, kur medis yra gyvas ir jame gerai skamba medinė muzika. Amerikiečiai netgi turi tokią patarlę, sakančią, jog žmogus, grojantis mediniu instrumentu, niekuomet medžio nenulauš. Kiek vėliau atsirado „Brodvėjus“, atsirado keli klubai Kaune, kur laikas nuo laiko skambėdavo akustinė gitara. Raseiniuose vyko dainuojamosios poezijos festivaliai. Daugiausia ten kviečiami autoriai iš rajonų, kurie plačiau dar nežinomi. Vilniuje Storpirštis jaunesnysis organizuoja vakarus Mokytojų namų svetainėje (jie išaugo net į tarptautinius festivalius). Išleista plokštelė „Bardų vakaras“, knyga.