celebssexymovie
pornozavr
torrent
 



Akacijų alėja » Apie dainuojamąją poeziją
Giedrius Kuprevičius, kompozitorius ir kariljonierius

Redakcija gavo dviejų dainuojamosios poezijos atstovų laiškus. Vieno autorius – V. Kapsuko universiteto filologas Alfredas Kukaitis, kito — šiaulietis pedagogas Virgis Stakėnas. Jie abudu nemažai pasiekę dainuojamosios poezijos srityje. Nors... Alfredas nesutinka su tokiu žanro pavadinimu: „Terminas dainuojamoji poezija nėra tikslus, neapima ir neišskiria dainų autorių ir atlikėjų savitumų, o neretai ir klausytoją suklaidina. Juk dainuojamąją poezija atlieka ne dainininkas ir ne skaitovai...“ Tad koks gi tas bevardis žanras?

V. Stakėnas rašo: „...Dainuojamoji poezija, literatūrinė daina - žanras, užkrėtęs jaunimą, tapęs jo draugu. Tai jaunimo menas ir skirtas pirmiausia jam... Pirmosios kregždės (dainuojamosios poezijos padangėje) vardas paprastas ir aiškus: „Dainuoja Vytautas Kernagis“ („Melodija" C 60-10889-90). Tiesa, kiek susivėlinęs šis paukštukas. Ką darysi - plokštelės kelias nuo Įrašų studijos iki prekystalio, deja, tradiciškai ilgas. Tačiau paukštukas pagaliau paleistas. Ir gyvena...

...Didelis ir gražus dalykas - eiti senamiesčio gatvele. Viename kieme jau brazdina vaikinukas gitara. Kviečia laukt „Žiemą, vasarą", atsisveikina „Išeinu", sentimentaliai liūdi dėl „Pasiklydusių milžinų" arba teigia „Nereikia karo", reikalauja „Tegyvuoja žmogus!" Neišpasakytai didelis tai dalykas.

...Kas tu, Vytai? Aktorius? Sakei, teatre nedirbi, nors turi diplomą. Bet gal taip ir geriau - vidutinių aktorių daug. O žinios pravertė. Labai.

Kas tu, Vytai? Dainininkas? Mokeisi muzikos Čiurlionio meno mokykloje. Tik jokių vokalo mokslų nebaigei...

...Kas tu, Vytai? Skaitovas? Dalyvauji poetų S. Gedos, M. Martinaičio kūrybos vakaruose. Skaitai eiles - dainuoji.

...Žmonės nustojo kikenti, išgirdę, kaip Kukučio ausy kumelaitė apsigyveno. Žmonės nustojo pykt ir rašyt nusiskundimo laiškus.

Laikas? Mada? Vargu... Paprasčiausiai pamatė, kad už Kukučio keistumo slypi jų pačių gyvenimo bruožai, kad labai liūdna būti savo laidotuvėse ir girdėti, kaip tave apkalba (nors ir labai gražiai), kad tikrai labai retas žuvelis žvejys išdrįsta Severiutei kalbėti tokius gražius gražius ir drąsius žodžius.

Labai išsiplėtė žmonių, skaitančių M. Martinaitį, S. Gedą, D. Saukaitytę, ratas. Daugelis vėl atrado V. Mykolaitį-Putiną ir A. Vienažindį...

...Bendraminčių, bendražygių būrelis vis didėja, o kiekvienas iš esančių salėje jau žino, ko eina į M. Šnaro, G. Jautakaitės, R. Gižio, A. Kukaičio, V. Babravičiaus, Z. Povilėnaitės koncertus.

Anot skeptikų, dainuojamoji poezija, literatūrinė daina atsirado dėl mūsų lietuviškos estrados kaltės. Kaip atsvara blogiems tekstams, blogai muzikai, atlikimo štampui. Nežinau, gal kiek per tiesmukas teiginys, bet estrada jau pradeda pastebėti, girdėti ir gerbti dainuojamąją poeziją. Ir Palangos estradinės muzikos festivalyje viena diena, atrodo, jau bus skiriama šiam žanrui.

O vakarai Meno darbuotojų rūmuose ar Teatro draugijos aktorių namuose?! Toli gražu ne visus talpina salės. Tiek atlikėjus, tiek ir klausytojus. O tai jau daug ką sako...

Alfredas savo samprotavimuose stengiasi plačiau žvelgti į žanrą, kurį tikriausiai ir ateityje vadinsime dainuojamąja poezija. Bet ar pavadinime esmė? Svarbu, kad žanras vystosi, tobulėja.

Iš A. Kukaičio laiško: „Dainuojamoji poeziją mūsuose per gana trumpą laiką įgijo tikrai didelį populiarumą. Šio žanro pripažinimas reikalauja atidžiai išanalizuoti dainuojamosios poezijos problemas. Viena svarbiausių –  dainuojamosios poezijos kūrėjo ir atlikėjo (dažnai  tai vienas asmuo) meistriškumas. Neretai aiški profesionalumo stoka. Mūsų estradinė daina taip pat remiasi atlikėjais,   atėjusiais iš saviveiklos. Daugelio dainų autoriai neturi specialaus pasiruošimo.  Rezultatas akivaizdus... Ar, laikui bėgant, neatsitiks panašiai ir dainuojamąjai poezijai?..

...Vien nuoširdumo ir noro „išreikšti save“ nepakanka. Kaip ir kiekvienas menininkas, dainuojamosios poezijos kūrėjas privalo turėti ką pasakyti klausytojui, Ir svarbiausia — mokėti tai deramai padaryti. Štai čia, man regis, silpniausia dainuojamosios poezijos grandis. Kažin ar verta laukti, kol kai kas iš šalies imsis „globoti“ dainuojamąją poeziją ir jos autorius. Žanras gan specifiškas, jam reikalinga įvairių specialistų parama. Dainuojamoji poezija jungia muzikos komponavimo, aktorinio paruošimo, vokalo meistriškumo, filologijos ir kitų sričių elementus. Nerealu tikėtis, kad kuris nors iš mano kolegų įveiks penkių aukštųjų mokyklų kursą. Toks „jaunuolis“ pradėtų savarankišką darbą, sulaukęs 50 metų! Tikrovėje viskas atrodo daug paprasčiau ir... liūdniau. Žinomų ir pripažintų dainų autorių ir atlikėjų tarpe aktorius su nebaigtu viduriniu muzikiniu išsilavinimu, keletas studentų filologų, keli muzikai instrumentalistai. Kitų profesinis pasiruošimas dar mažiau artimas dainuojamajai poezijai. Kaip šie jauni žmonės pradėjo savo kūrybinį gyvenimą ir kur sėmėsi žinių, įgūdžių? Vienpusio atsakymo j šį klausimą nėra. Kiekvienas ėjo savo keliu, savarankiškai, be reiklesnės priežiūros...“

Alfredas palietė labai svarbų klausimą. Ir pačiu laiku. Metas ne tiktai kalbėti, bet ir veikti. Kas gi iš tiesų globoja šio žanro reiškėjus? Nei TV, nei filharmonija nenori „rizikuoti“. Drąsiausia čia pasirodė Vilniaus plokštelių studija, išleidusi minėtą plokštelę. Dabar labai slinkiai „telpa“ į radijo ir televizijos laidas bei koncertus dainuojamosios poezijos atlikėjai. Susidaro keista padėtis - jauni, protingi žmonės pasirenka sudėtingesnį, prasmingesnį kūrybinį kelią (tiesa, nėra tokios specialybės), poetiniu bei muzikiniu požiūriu siekia neabejotinai aukštesnės kokybės, tuo tarpu šimtai „žalių šviesų“ dega gana lėkštam ir labai jau vienadieniam pramoginių dainų srautui. Negailima nei lėšų, nei laiko visokių gėlelių liaupsinimui ir dangiškų meilių apdainavimams. Argi neaišku, kad ne popmuzika ugdo mūsų mąslumą, o kaip tik dainuojamoji poezija.

Dar iš A. Kukaičio laiško:

„Džiugu, kad į didžiausio mūsų respublikoje estradinės muzikos festivalio Palangoje programą įtrauktas jaunimo dainos vakaras. Tik gaila, kad praėjusių metų koncerto netransliavo radijas. Gal dainuojamosios poezijos gerbėjai galės susiburti prie radijo imtuvų šią vasarą? Noriu papriekaištauti Ir mūsų filharmonijos estrados skyriui. Kodėl mums nesuorganizuoti dainų autorių ir atlikėjų (kad ir Palangos festivalio dalyvių) koncertus ne tik pajūrio miestuose, bet ir visoje respublikoje? Kol kas solinius koncertus rengia tik V. Kernagis, kurio nuopelnai dainuojamąja! poezijai ir estradinei muzikai platesne prasme, manau, dar nėra pakankamai įvertinti“.

Malonu skaityti tokius laiškus. Ir pagalvoju: o kada šitaip susimąstys lietuviškos estrados kūrėjai ir atlikėjai, ar dar ilgai lauksime jų sujudimo? Apie dainuojamąją poeziją nedarykime galutinių išvadų. Tegu žanras vystosi, plėtojasi, o kūrybiniam jaunimui reikia padėti. „Laikas imtis darbo“, – baigia savo laišką A. Kukaitis. Ir šis raginimas nekelia abejonių.

„Nemunas“ 1979 m. Nr. 8