celebssexymovie
pornozavr
torrent
 



Akacijų alėja » Apie dainuojamąją poeziją
Edmundas Janušaitis, poetas

Vis dažniau „populiarioji“ muzika, kurią girdžiu per radiją ar televiziją, man primena kraujo ištroškusią erkę. Ji kandžioja kūną, geria kraują, užkrečia protą, bet nepasiekia širdies. Nenuostabu.

Kas metai prarandu tai, ką turiu: svajones, linksmas istorijas, meilės ir liūdesio spalvas, galop save.

Vaikystėje girdėjau, kad poezija stipresnė už ugnį, vandenį ir blogį. Keista, bet niekuomet nesusimąsčiau, kodėl? Gal, kad naktyje gyvena mėnulis, kad kalba popieriaus lakštas ant įšilusio stalo, kad už lango smuikuoja žiogas, kurio kaskart vis labiau pasiilgstu. Kodėl?

Man regis, kad vis dažniau išgirstu žmogų, kuris gyvena kažkur giliai manyje. Žmogų, bandantį išsaugoti savo svajonę ir perprasti kelio ir žodžio, žingsnio ir garso dermės paslaptį. Tai tarsi nenuspėjama pradžia ir pabaiga. Tai tarsi kūno ir sielos maistas nesvarbu, kokia žemės dalimi pasijustum: žemynu, sala ar pusiasaliu, galop netgi paprasta žemės sauja. Svarbu – kad derlinga.

Kai tai suvoki, nesikankini dėl vaizduotės tvarinių. Dėl erdvės bei kitos smulkmės materialių išdaigų.

Tiesiog džiaugies, kad esi kelyje, lyg amžinas poezijos ir dainos svaigis. Nenuostabu.

Klausais ir kuri širdimi, lyg nuo neatmenamų laikų būtum bardas.