|
|
 |
....Dainuojamoji poezija... Neturiu nieko prieš patį pavadinimą, man
tiesiog pačiame žanre per siaura, jaučiuosi tvankiai. Nuo tradicinių
dainuojamosios poezijos atlikėjų, man rodos, skiriuosi tuo, kad daina
man yra vientisas ir unikalus kūrinys, iš kurio negaliu lyg su replėmis
ištraukti kažkokių eilučių ir jas skaityti. Lygiai taip pat nedrįsčiau
imti gero poeto eilėraščio, lyg jis nebūtų pats sau pakankamas ir dar
kažkaip jį tobulinti... daina gimsta kaip daina, ir man beveik visada
būna aišku, kad jei galvoje ar erdvėje kažkas jau sukasi, vadinasi, tai
bus daina.
|
|
plačiau |
| |
|
|
 |
Tai kas gi tie šių dienų „trubadūrai“? Aš ne
rašytojas. Aš tik menkas gitaristas, dėvintis savo vienintelę skrybėlę.
Tačiau mane pasiutiškai pykina tos menkavertės dainiūkštės. Tokių dainų
kūrėjai man primena varną, tupinčią ant tvoros ir kranksinčią apie
laimingą nutikimą miniai nutukėlių, kurie ima ir nupjauna jai koją. Aš
pripažįstu dainą, kurią gieda perekšlė, prakeikianti tave amžiams už
tai, kad bandai kėsintis į jos vaikus.
|
|
plačiau |
| |
|
|
 |
1976 metai. Kauno profsąjungų
kultūros rūmų salė sausakimša. Tarp eilių ir pasieniais stovi susigrūdę
žmonės. Atidarytos galinės durys - taip pratęsiama auditorija. Karšta
klausytojams, karšta dalyviams. Jau daugiau kaip keturias valandas
vyksta koncertas. Skamba naujos, niekur negirdėtos dainos, atliekamos
pritariant gitarai, kartais - smuikui, fleitai, fortepijonui. Jauni
veidai salėj, jauni veidai scenoj. Kiekvieną atlikėją pasitinka ir
palydi ovacijos.
|
|
plačiau |
| |
|
|
 |
Redakcija gavo dviejų
dainuojamosios poezijos atstovų laiškus. Vieno autorius – V. Kapsuko
universiteto filologas Alfredas Kukaitis, kito — šiaulietis pedagogas
Virgis Stakėnas. Jie abudu nemažai pasiekę dainuojamosios poezijos
srityje. Nors... Alfredas nesutinka su tokiu žanro pavadinimu: „Terminas
dainuojamoji poezija nėra tikslus, neapima ir neišskiria dainų autorių
ir atlikėjų savitumų, o neretai ir klausytoją suklaidina. Juk
dainuojamąją poezija atlieka ne dainininkas ir ne skaitovai...“ Tad koks
gi tas bevardis žanras?
|
|
plačiau |
| |
|
|
 |
Dainuojamoji poezija Lietuvoje užgimė startuojant praėjusio amžiaus
aštuntam dešimtmečiui šalia labai cenzūros prižiūrimos estrados. Atsirado
jaunimo, kuris norėjo groti gitaromis, norėjo dainuoti ir taip išreikšti save,
buvo imlūs Vakarų jaunimo judėjimo atgarsiams. Beveik visi šitie jaunieji
nenuoramos gitaristai klausėsi tuomet nors ir slopinamos specialiais
trukdžiais, bet per kažkokį stebuklą prieinamos vienintelės Vakarų stoties -
„Liuksemburgo“ radijo, kiaurą parą transliavusio tuomet populiarią muziką.
|
|
plačiau |
| |
|
|
 |
Ypač vertintinas žodis,
kuris dainuojamas arba pasakojamas, o ne užrašomas. Toks žodis pats
kvėpuoja... Populiariausi dainuojamosios poezijos muzikos instrumentai
yra akustinė gitara ir fortepijonas, tačiau gana populiarūs ir nedideli
kameriniai ansambliai. Dainuojamosios poezijos kūrinį paprastai atlieka
pats autorius. Dainuojamosios poezijos kūriniui
visada itin didelę reikšmę turi tekstas, kartais jis net svarbesnis už
muziką.
|
|
plačiau |
| |
|
|
 |
Ištakos... Užtektų
priminti, kad XIX amžiaus didieji lietuvių poetai savo tekstus
išdainuodavo. Ir A. Strazdas, ir A. Vienažindys, ir A. Baranauskas. Tai,
regis, ėjo iš bažnytinės, lotyniškos, lenkiškos, lietuviškos
tradicijos. Nereikėtų užmiršti, kad lietuviai, kaip ir didžiuma
civilizuotų tautų, turėjo dar ir užstalės repertuarą. Dar vienas
šaltinis - teatrai, cirkai, smuklės, kavinės bei restoranai... Būtų
sunkoka, o gal net ir nereikalinga nustatyti, kada hipiška gatvės daina,
užstalės motyvas pasikeitė ir kada aktorius, poetas ir gitaristas ėmėsi
„rimtosios poezijos“...
|
|
plačiau |
| |
|
|
 |
Vis dažniau „populiarioji“
muzika, kurią girdžiu per radiją ar televiziją, man primena kraujo ištroškusią
erkę. Ji kandžioja kūną, geria kraują, užkrečia protą, bet nepasiekia
širdies. Nenuostabu. Kas metai prarandu tai, ką turiu: svajones, linksmas istorijas, meilės ir liūdesio spalvas, galop save. Vaikystėje girdėjau, kad poezija stipresnė už ugnį, vandenį ir blogį. Keista, bet niekuomet nesusimąsčiau, kodėl? Gal,
kad naktyje gyvena mėnulis, kad kalba popieriaus lakštas ant įšilusio
stalo, kad už lango smuikuoja žiogas, kurio kaskart vis labiau
pasiilgstu. Kodėl?
|
|
plačiau |
| |
|
|
 |
Vis dažniau bandoma
tiksliai apibrėžti šio žanro pavadinimą ir jo turinį. Dainuojamoji
poezija - tai autorinis arba iš dalies autorinis žanras. Žanro atstovais
laikomi daugelis žinomų atlikėjų, kurie dažniausiai reiškiasi ne tik
dainuojamojoje poezijoje. Todėl kartais būna sunku nubrėžti žanro ribas.
|
|
plačiau |
| |
|
|
|
