celebssexymovie
pornozavr
torrent
 



Akacijų alėja » Naujienos
„Akacijų alėja“ atkerta nuo modernaus pasaulio ir leidžia sugrįžti į save

Apie gražia tradicija tapusį bardų festivalį „Akacijų alėja“ kalbiname kulautuvietę Beatą Šadzevičienę, čia gimusią, baigusią vidurinę mokyklą ir vėl grįžusią į ją dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Dar mokyklos laikais išmokusi skambinti gitara, paskatinta bardo Algirdo Svidinsko, grįžo prie savo pomėgio, bandė kurti muziką. Dabar meilę dainuojamajai poezijai įkvepia savo ugdytiniams, ne vieną jų padrąsino atsiskleisti ir lipti į didžiąją sceną Andrę Brazauskaitę, Viktoriją Railaitę, Laurą Slavinskaitę, Gabrielę Šadzevičiūtę.

Kas Jums yra, ką reiškia bardų festivalis „Akacijų alėja“?


„Akacijų alėja“ – neatsiejama mano kiekvienos vasaros dalis. Artėjant pirmajam liepos
savaitgaliui nesiryžtu kurti jokių planų, nes pirmenybę teikiu šiam festivaliui. Be
to, „Akacijų alėja“ yra mano miestelio, kuriame augau ir, apsisukus gyvenimo ratui, pati
auginu vaikus, pasididžiavimas. Varniai turi „Bliuzo naktis“, Zarasus drebina „Roko
naktys“, o Kulautuva jau tampa poezijos, apipintos gitaros garsais, sinonimu.

Keliuose festivaliuose dalyvavote?

Visuose iki vieno. Prie pirmųjų netgi šiek tiek prisidėjau kaip organizatorė, o 2007 metais
buvo malonu lipti į sceną ir pritarti dukrai – „Mažosios akacijos“ dalyvei.

Kuris paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?   

2010-ųjų festivalis. Tai buvo jubiliejinė „Akacijų alėja“ ir jos metu buvo galima jausti
dešimties metų brandą, bardai ir žiūrovai buvo lyg viena darni šeima, kuri kvėpavo ta pačia
muzikos gyvybe. Tas ypatingas jausmas aplanko ir kituose „Akacijų alėjos“ festivaliuose,
tačiau tais metais jis buvo stipriausias. Taip pat daug lėmė tai, kad buvo kruopščiai atrinkti
tikrąją „Akacijų alėjos“ idėją atitinkantys atlikėjai. Juk žiūrovas čia eina dėl tikrumo ir dvasios palaimos, kurią gali suteikti nebūtinai tik televizijoje šmėžuojantys veidai.

Kas, Jūsų nuomone, liko dar nepakviestas lipti į didžiąją „Akacijų“ sceną? Ką būtų malonu matyti ir išgirsti?

Jaunieji bardai turi daug progų čia pasirodyti, todėl norėtųsi palaikyti balansą ir pakviesti
senųjų legendinių grupių, kaip „Gintarėliai“, „Aitvarai“ „Kertukai“ ar pan., narius atlikti
akustinę programą. Kaip jau minėjau anksčiau, galbūt reikėtų vengti komercinių sprendimų
ir kviesti į „Akacijų“ sceną laiko nugludintus perlus. Žaismingų spalvų į festivalį
galėtų įnešti drąsiais netradiciniais ieškojimais pasižyminčios muzikuojančios grupelės,
kaip „Liūdni slibinai“, „Kamanių šilelis“ ir kt.

Kokią vietą, Jūsų nuomone, šis festivalis užima kitų Lietuvoje vykstančių festivalių kontekste?


Kiekvienas festivalis turi kažką savo. „Akacijų alėja“ yra tas festivalis, kuris kasmet žiūrovą
Vienai nakčiai atkerta nuo modernaus, triukšmingo pasaulio ir leidžia sugrįžti į save,
įsiklausyti į muzikos, žodžio, gamtos alsavimą ir pajusti dermę, sielų bendrystę su kitais.
Manau, tai ir yra savičiausias „Akacijų alėjos“ bruožas.

Koks yra „Akacijų alėjos“ žiūrovas? Kam skirtas šis festivalis?

„Akacijų alėjos“ žiūrovas yra laisvos dvasios, atviras, turintis poetinę klausą, pasiilgęs prasmingo teksto ir, žinoma, mylintis muziką. O jos galia stebuklinga. Nė vienam festivalyje neteko sutikti pikto, niurzgančio ar kažkuo nepatenkinto žiūrovo. Nors ir sausakimšam pušų amfiteatre pasispaudus visada atsiras šalia vietos ir neradusiam kur prisėsti kaimynui, niekas nešnairuos, jei kas su seniai matytu bičiuliu pasimėgaus alaus bokalu ar pagautas įkvėpimo garsiau užtrauks mėgstamą dainą. Čia visi randa tai, ko nori, moka džiaugtis, sutardami ir netrukdydami vieni kitiems.

Dėkojame už nuoširdų pokalbį.


Bardų festivalis „Akacijų alėja“ vyks liepos 7 d., šeštadienį, Kulautuvoje. Pradžia 17 val.
Renginys n e m o k a m a s.